Refleksyvioji supervizija yra santykiais grindžiamas supervizijos metodas (Heffron ir Murch, 2011). Reflektyvioji supervizija ypač naudinga naujagimių psichikos sveikatos, ankstyvosios vaikystės ir paramos šeimai srityse. Šiose srityse susiformavę santykiai su tėvais ir bendradarbiais yra labai svarbūs, teikiant paramą ar terapinę intervenciją. Santykiams su tėvais užmegzti būtini tam tikri esminiai elementai kaip išklausymas ir priėmimas, kurie leidžia įgyti pasitikėjimą ir suteikia būtiną pagrindą terapiniams pokyčiams. Kadangi kiekvienas besimokantysis yra išklausomas ir gerbiamas už tai, ką jis turi pasakyti, jis savo ruožtu stipriau ugdo gebėjimą išklausyti tėvus ir kitus kolegas. Taip pat šiame mokymo modelyje buvimas išklausytam ir priimtam supervizoriaus kuria tokį modelį ir patirtį, kurią praktikantai gali panaudoti dirbdami su šeimomis.
Esminiai reflektyvios grupinės supervizijos elementai:
Reflektyviosios supervizijos grupė turėtų būti organizuojama taip, kad galėtų dažnai susitikti. Priklausomai nuo padalinio dydžio, grupės gali būti atviros arba uždaros. Atvira grupė reiškia, kad kiekvieną kartą susirinkus grupei skiriasi dalyvių sudėtis. Pavyzdžiui, dalyvių sudėtis gali priklausyti nuo padalinių darbo grafiko. Tokiu atveju labai svarbu sekti, kaip dažnai kiekvienas darbuotojas gali dalyvauti supervizijos grupės susitikimuose. Kita grupinės supervizijos forma yra uždara grupė, kuri reiškia, kad grupės dalyviai visada yra tie patys. Uždara grupė užtikrina asmenų supervizijos reguliarumą. Be to, yra didesnė tikimybė, kad uždaros grupės bus suvokiamos kaip saugesnė aplinka dalinimuisi patirtimis nei atviros grupės. Tačiau atviros grupės gali turėti ir kitų privalumų, pavyzdžiui, naujų idėjų sklaida platesniam asmenų ratui.
Supervizoriai sukuria saugią atmosferą supervizijos sesijų metu, prisiimdami prižiūrėtojo vaidmenį ir kurdami pagarbią atmosferą. Kiekvienas klausimas, iškeltas supervizijos metu, sprendžiamas gerbiant to asmens požiūrį ir gerbiant jo darbą intensyviosios terapijos skyriuje. Saugi atmosfera savo ruožtu padeda žmonėms nuoširdžiai išsakyti savo mintis, jausmus, rūpesčius ir problemas. Sprendimų ar naujų perspektyvų visada ieškoma bendradarbiaujant, ugdant gebėjimą mąstyti kartu, o ne greitai atmesti naujas idėjas. Šiame mokymo modelyje supervizija nėra grindžiama bandymu vadovauti darbui per atstumą nurodant supervizuojamajam veiksmų planą. Supervizija suteikia galimybę mąstyti bendradarbiaujant su supervizoriumi ir kitais kolegomis. Tokiu būdu visi yra partneriai, prisidedantys savo patirtimi, žiniomis ir intuicija prie vykstančio proceso. Jei bus nuosekliai laikomasi refleksyviosios supervizijos ir jai būdingos saugumo atmosferos, gali atsirasti naujų metodų, strategijų ir praktikų, kurias galima pritaikyti kasdieniame darbe intensyviosios terapijos skyriuje.
Reflektyviosios supervizijos vadovų pareiga – padėti supervizuojamiems asmenims lavinti gebėjimus vertinti, kaip jų darbą veikia jų pačių, tėvų, kūdikių ir kitų kolegų požiūriai. Vienas iš reflektyvaus darbo tikslų – tapti sąmoningesniems dėl savo vidinių reakcijų ir dar nesuvoktų patirčių. Kitas tikslas – suvokti, kad kiti žmonės turi savo požiūrį ir gali turėti savų vidinių reakcijų, kurios ne visada iš karto akivaizdžios ar greitai suprantamos. Vienas iš svarbių supervizoriaus metodų, padedančių mokiniams patirti, koks jausmas apima, kai kas nors bando suprasti, ,ką ,,iš tikrųjų” turite omenyje, yra pakartoti tai, kas ką tik buvo pasakyta, tik savais žodžiais ir taip, kad tai atspindėtų tai, jog supervizorius supranta, ką tas žmogus norėjo pasakyti.
Vykdant artimo bendradarbiavimo su tėvais mokymus, supervizijos metu daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama mintims, jausmams ir klausimams, kylantiems iš realių situacijų. Iš patirties žinome, kad geriausias būdas šiuos atvejus nagrinėti – neapsiriboti tik bendro pobūdžio diskusijomis ir paprašyti, kad besimokantysis supervizijų užsiėmimams iš anksto pasiruoštų konkrečias įvykusias situacijas. Pavyzdžiui, praktikantai gali papasakoti apie savo individualią patirtį su konkrečiu naujagimiu ir jo šeima. Vadovas gali padėti praktikantui papasakoti visą istoriją apie konkrečią buvusią situaciją su šeima. Besimokantysis skatinamas kalbėti apie tai, kas ir kaip įvyko. Tai galima vadinti istorijos pasakojimo metodu, padedančiu praktikantams tyrinėti savo požiūrį patyriminiu lygmeniu. Be to, vadovas gali padėti besimokantiems stebėti save toje situacijoje trimis skirtingais aspektais: kaip jis pats tose situacijoje jautėsi, kaip jautėsi naujagimis ir jo tėvai. Mokymasis nagrinėti situacijas iš šių trijų požiūrių taškų gali būti naudingas kasdieniame darbe su tėvais ir naujagimiais.
Gairės vadovui:
- Vadovas turėtų gerai žinoti mokymų protokolą, pageidautina, kad jis būtų dalyvavęs įvadinėse paskaitose apie šią programą, peržiūrėjęs mokymo įrašus ir perskaitęs mokymo vadovą.
- Supervizija turėtų būti vykdoma pagal mokymo etapus ir suteikti refleksijos galimybę tuose etapuose dalyvaujantiems mokiniams.
- Supervizijos metu tolygiai dėmesio skiriama atskirų asmenų ir grupių atradimams, susijusiems su patirties, įgytos per praktinius užsiėmimus ir per visą mokymą, įsisąmoninimu.
- Vadovas turėtų dirbti bendradarbiavimo principu ir su pagarba žiūrėti į mokinių pareigas darbe ir darbinę patirtį.
- Su viskuo, kas sakoma supervizijos metu, turėtų būti elgiamasi pagarbiai ir konfidencialiai.
- Turėtų būti užtikrinamas tinkamas supervizijos grupių dydis, norint, kad visi galėtų dalyvauti diskusijose (rekomendacija – ne daugiau kaip 10 asmenų).
- Vadovas prieš kiekvieną grupės susitikimą gali paprašyti mokinių pasiruošti papasakoti apie jų taikomą praktiką ar situacijas iš darbo su vienu ar keliais naujagimiais ir tėvais skyriuje.
- Vadovas padeda mokiniams naudoti refleksiją ir istorijos pasakojimo techniką, rodydamas nuoširdų susidomėjimą ir užduodamas pagarbius klausimus (t. y.: ,,Ar galite papasakoti daugiau apie tą situaciją? Kaip ji prasidėjo? Kas nutiko vėliau? Kas toje situacijoje jums buvo sunkiausia?” ir t. t.).
- Vadovas padeda supervizuojamiems asmenims pritaikyti ,,trigubos refleksijos techniką”. Tai reiškia, kad kiekvienas įvykis visada vertinamas iš trijų skirtingų perspektyvų: supervizijoje dalyvaujančio asmens, tėvų ir naujagimio.
- Vadovas pripažįsta ir priima individualius skirtumus tarp besimokančiųjų, kilusius dėl skirtingo naujos naujagimio priežiūros kultūros suvokimo tempo.